PLUNGĖS miesto istorija glaudžiai siejasi su netoliese esančio Gondingos (dabar Gandingos) piliakalnio praeitimi. Ilgą laiką Gondinga tarnavusi kaip gerai įtvirtinta kuršių pilies apygarda, XV a. tapo LDK didžiajam kunigaikščiui priklausiusiu dvaru ir ją supusių žemių centru. XVI a. gana smarkiai keičiantis socialinei, ūkinei krašto padėčiai už keleto kilometrų nuo Gondingos pilies, prie Babrungo ir Plungės upelio santakos pradėjo augti nauja gyvenvietė, gavusi Plungės, to meto dokumentuose vadinamos Plungėnais, vardą. 1567 m. Plungė jau paminima kaip miestelis, kurį kartu su dvaru Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas iki gyvos galvos perduoda valdyti valsčiaus tijūnui Mikalojui Aleknavičiui Dorohostaiskiui. Jau nuo 1570 m. Plungė tampa Gondingos valsčiaus centru su visomis administracinėmis funkcijomis. 1792 m. sausio 13 d. Plungei suteiktos Magdeburgo teisės.
1779 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu Plungės seniūnija kaip privati valda atiduota valdyti Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Po jo mirties, 1806 m. Plungės dvarą įsigijo Rusijos imperatorės Kotrynos II dvaro didikas Platonas Zubovas. Iki XIX a. aštunto dešimtmečio pradžios Plungės savininkais buvo P. Zubovo brolio sūnus Aleksandras ir šio sūnus Platonas Zubovai. Jei iki tol Plungę valdę didikai apsiribodavo bažnyčių fundacijomis ir globa, Zubovai buvo pirmieji Plungės dvare ir miestelyje ėmęsi platesnio masto investicijų. Mieste iškilo varpinė, žydų sinagoga, kapinėse – Visų Šventųjų vardo koplyčia su laidojimui skirtais rūsiais. Atnaujinus miestelio funkcines erdves ir sakralinės paskirties pastatus, pasikeitė Plungės urbanistinis veidas, įgydamas skoningai ir su rūpesčiu tvarkomos privačios valdos įvaizdį.
1873 m. atsisakęs vykti gyventi į iš senelio valstybės veikėjo ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio paveldėtą dvarą Zalesėje, Plungės dvarą, miestelį bei priklausiusius palivarkus iš Platono Zubovo įsigijo jauniausias Rietavo dvaro savininko Irenėjaus Oginskio (1808–1863) sūnus – kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849–1902). Vedęs turtingos ir žinomos lenkų didikų giminės atstovę Mariją Skurzewską, Plungėje įkūrė grožiu ir kultūrine veikla išgarsėjusią rezidenciją. Be gausių ūkio, technikos naujovių diegimo, negęstančią šlovę šio dvaro šeimininkams pelnė jų švietėjiška, mecenatinė veikla: prieglauda našlaičiams vaikams, lietuviškų knygų leidybos bei pirmojo lietuviško spektaklio finansavimas, slapta lietuviškų mokyklų daraktorių mokykla, ir žinoma – muzikos ir orkestro mokykla, kurioje grojo, mokėsi bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikščių Oginskių rūpesčiu buvo pradėta naujos bažnyčios statyba, įrengta Lurdo grota.
Visuomeninių ir konfesinių organizacijų dėka Nepriklausomybės metais mieste labai suaktyvėjo kultūrinis plungiškių gyvenimas ir veikla. Pavasarininkų organizacijos pastangomis 1931 m. buvo pastatytas Laisvės paminklas. 1932 m. per Plungę buvo nutiesta ir atidaryta geležinkelio linija. 1933 m. pašventinta naujai pastatyta mūrinė bažnyčia. 1935 m. už geležinkelio buvo atidarytos naujos didelės kareivinės, kuriose buvo įkurdintas 6-asis Margio pėstininkų pulkas ir 4-tas artilerijos pulkas. Visą šį laikotarpį Plungės ekonomiką lėmė linų pluošto ir medvilnės fabrikas „Kučinskis – Pabedinskai“, žydų verslai ir amatai bei vietos žemaičių žemės ūkio produkcija.
Šiandien Plungė – gražus, žalias, tvarkingas, pažangus miestas. Ne tik regione, bet šalyje ryškus pramonės ir verslo centras, turintis ką pasiūlyti investuotojams, besiorientuojantis į
žaliąją transformaciją, nešantis svarų indėlį į regiono ir nacionalinę ekonomiką. Didžiuodamasi kunigaikščių Oginskių dvaru ir Platelių ežeru, Plungė – ypatingą aura dvelkianti turistų traukos vieta. O kultūros srityje mes – nepralenkiami. Niekas nepaneigs, kad Plungė – regiono kultūros sostinė: ir renginių kokybe, ir kolektyvų profesionalumu, ir žanrų gausa galime lygiuotis į bet kurį didmiestį.
Šiandien Plungė: patogi čia gyvenantiems, patraukli jauniems žmonėms, įdomi atvykstantiems.
