Iš Žemaitijos kilusio dailininko Vlado Žiliaus (1939–2012) kūrybinis palikimas – milžiniškas. Daugybė jo darbų pasklido po visą pasaulį, iškeliavo į privačias kolekcijas, muziejus ir galerijas. Į Lietuvą grįžo tik mažoji jų dalis. Šioje parodoje pristatomi dailininko tapybos darbai, kurti Niujorke.

V. Žilius – ryškus lietuvių menininkas, 1976 m. buvo priverstas palikti sovietų okupuotą Lietuvą ir emigruoti į JAV. KGB nuolat persekiojo dailininką už nepaklusimą kurti pagal sovietinio meno kanonus ir laisvės siekį, kuris sovietiniame režime buvo visiškai suvaržytas. Dailininkui buvo uždrausta dalyvauti oficialiose parodose, jis buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos, atleistas iš darbo.

1974 metais V. Žilius išdrįso parašyti beprecedentį ir garsiai nuskambėjusį atvirą laišką Lietuvos SSR Komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Laiške menininkas išreiškė nepasitenkinimą kūrybinės laisvės suvaržymu ir nepritarimą sovietiniam režimui. Po tokio akibrokšto galima buvo tikėtis tik kalėjimo ar geriausiu atveju priverstinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau laiškas iš už geležinės uždangos pasiekė Vakarus – po dvejų metų V. Žiliui, nors ir labai sunkiai, bet pavyko gauti leidimą emigruoti.

Žemaičių dailės muziejuje eksponuojama V. Žiliaus tapybos paroda, simboliškai pavadinta „Atspindžiai“.

Kartą paklaustas, kokiai dailės krypčiai save priskiria, menininkas atsakė: „Kaip ir daugelis dailininkų, kurie išreiškia savo nepriklausomą poziciją, savo individualią pasaulėžiūrą, manau, kad atstovauju savo krypčiai, kuriu savo pasaulį, kuriame esu laisvas ir laimingas. Be abejo, menotyra negali išsiversti be klasifikacijos – jos labui aš sutinku priskirti save abstrakčiai simbolinei krypčiai, nes mano darbuose, be abstrakčių formų, galima rasti ir atpažįstamų.“ 

Daugumą serijų V. Žilius sukūrė vienu ypu. Pagautas įkvėpimo, tapydavo tol, kol išsemdavo idėją ir piešdavo tai, ką jausdavo tą akimirką, piešdavo be jokių suvaržymų, leisdavo atsipalaiduoti pasąmonei.

Paklaustas, kas yra įkvėpimas, tarstelėjo: „Įkvėpimas yra gera darbo nuotaika. Tikiu, kad ją patiria kiekvienas kūrybos žmogus, kai turi sumanymą ir jau žino, kaip nori jį įgyvendinti – tada lydi svaigus jausmas, kol paveikslų serija būna baigta.“ 

Dailininkas niekada nedarė eskizų, paruošiamųjų piešinių. Savo nuotaiką tuoj pat norėdavo užfiksuoti, kad mintis kuo greičiau, kuo natūraliau būtų perduota, išreikšta, kad kuo mažiau ji būtų iškreipta. „Mano paveikslai yra tiesioginė improvizacija, tie-sioginis minties perkėlimas ant popieriaus, lentos ar drobės. Ir tas darbas teikia ištisinį džiaugsmą.“

Rasa Bačiulienė