Nuo balandžio 10 d. atidaroma menininko, dailės kolekcininko ir kultūros veikėjo Vaidoto Žuko dviguba paroda „Neprisitaikėlio menas: kūrėjas ir kolekcininkas“.
Ši ekspozicija – tai daugiau nei pusšimtį metų trunkančio kūrybinio kelio atspindys. Pirmojo rūmų aukšto salėse eksponuojami ankstyvojo (1975–1980 m.) ir naujausiojo (2017–2024 m.) laikotarpių tapybos darbai, koliažai, keramika. Čia galima išvysti tiek legendinių ciklų „Pikti vaikai“, „XX a. Švč. Trejybė“ kūrinius, tiek naujausius paveikslus „Popiežiaus rūmai Avinjone“, „Dvi tamsiaodės su vaiku“ ar subtilius keramikos reljefus. Antrajame aukšte pristatoma unikali V. Žuko surinkta Žemaitijos sakralinio meno kolekcija, kurią menininkas ilgus metus kaupė sovietmečiu, išgelbėdamas daugybę nykstančių bažnytinių meno vertybių. Jo surinktos skulptūros, altoriaus detalės, tapybos fragmentai atspindi ne tik liaudies meistrų talentą, bet ir dramatišką Lietuvos dvasinės kultūros istoriją. Visos atradimų ir restauravimų istorijos sudėtos į šios parodos proga pasirodžiusį katalogą „Išgelbėtas Žemaitijos sakralinis menas. Žukų šeimos kolekcija“. Jį išleido Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondas iš privačių rėmėjų ir kelių vyskupijų sudėtų lėšų. Parodą papildo MO muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Molėtų ir Kretingos muziejų paskolinti darbai.
Vaidoto Žuko kūryba išsiskiria stipriu ekspresyvumu ir metaforiškumu. Jo tapybos darbuose persipina realybės ir fantazijos elementai, ryškūs spalviniai sprendimai, kartais – groteskiškos ar provokuojančios kompozicijos. Kūriniuose jaučiamas subtilus satyriškas, kartais ironiškas žvilgsnis į istoriją, religiją, žmogaus prigimtį. Jis nevengia aštrių socialinių ar politinių temų, o kartu geba perteikti jautrias, melancholiškas nuotaikas.
Kaip sako pats autorius: „Vaizduojamasis menas gali atrodyti statiškas, bet jo tylus poveikis – gilus ir įtaigus. Prastas kūrinys gali išnykti vien užmerkus akis, o tikras menas lieka gyvas visada.“
Dalintis nuoroda el. paštu