1923 m. lietuviai sudarė 55 proc. miesto gyventojų, žydai – 44 proc. Žydai valdė ir daugumą miesto įmonių, turtingesnės šeimos buvo įsikūrusios tarpukariu nutiestoje Vytauto gatvėje. Tarpukariu miesto plėtrai daug įtakos turėjo nauja geležinkelio linija, linų pluošto ir medvilnės fabrikas „Kučiskis – Pabedinskiai“, taip pat – žydų verslai ir amatai bei vietos žemaičių žemės ūkio produkcija. Po karo Plungės veidas smarkiai pasikeitė, planuota, kad miestas taps regiono pramonės centru, bet tai neįvyko.
Žemaičių dailės muziejuje galima rasti 1931 m. gaisro Plungėje fotografijų, darytų Igno Stropaus. Ten pat teigiama, kad 1931 m. kovo 31 d. apie 11 val. Vytauto prospekte, pirklio Chaimo Resto, Žydų liaudies banko valdybos nario, name, kuriame buvo ir viešbutis, kilo gaisras, persimetęs ir į kitus pastatus, kurių stogai buvo dengti skiedromis ir šiaudais.
Šio viešbučio ir Restų giminės istorija kinematografiška. Viešbutį – pirmąjį Plungėje – įkūrė Irmos Resto našlė Ester Restienė. Viešbučio Vytauto gatvėje pradžia buvo nedidelio kambarėlio nuoma ir gardaus maisto ruošimas svečiams. Sėkmingai išplėtojusi savo verslą, Reisienė viešbučio valdymą perleido savo sūnums Leizeriui, Chaimui ir Hillel. Vis dėlto iki pat savo žūties IX forte Kaune Antrojo pasaulinio karo metais Reisienė išliko svarbiausiu žmogumi šeimos versle.
Šiuo metu Vytauto gatvės pradžioje stovintis kampinis, dviejų aukštų, „tradiciškai“ tarpukariui lenktas modernistinių formų mūrinis namas pastatytas jau po gaisro, kuris padarė daugybę nuostolių mieste. Taip pat yra žinoma, kad šalia naujojo mūrinio viešbučio pastato, iš Vytauto gatvės pusės, Restai buvo įsirengę kuro kolonėlę su požeminiu rezervuaru.
Iki 2018 m. pabaigos pastate veikė policijos komisariatas.
Atsiliepimai